Vakar susitikime ne tik susitikome su organizacijų atstovais, sužinojome jų poziciją bei pagal naujas įdėjas redagavome deklaraciją. Susitikimo pabaigoje susirinkusiems dar uždaviau klausimą, ar mokestis už mokslą motyvuos studentus mokytis? Visgi šis argumentas karts nuo karto sklando viešojoje erdvėje, o akademinės bendruomenės kai kurie nariai, (su kuriais teko progos pabendrauti) tarp visų aukštojo mokslo problemų įvardina ir studentų motyvaciją.
Taigi, gal mokestis už mokslą padidins motyvaciją siekti geresnių rezultatų ir geriau mokytis, studijuoti?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo jog taip, tačiau pasigilinus ir panagrinėjus galbūt galima prieiti kitokios nuomonės?
Pavyzdžiui žiūrint iš tokio taško, jog pati sistema turi skatinti gerai studijuoti. Studentas ir taip turi žinoti, jog jei nesimokys iškris, o jei gaus diplomą tikrai turės kuo didžiuotis ir tai rodys tiek jo asmeninius gabumus ir sugebėjimus, tiek bus aiškus ženklas darbdaviui. O dabar ar vertinamas diplomas?
Kaip toks vertinamas, jo siekiama, bet kažkaip nelabai svarbu koks.
Sakoma, jog svarbu tirėti bet kokį diplomą. O kur ambicijos, angažuotumas? Kur orientavimasis iš aukštesnį nei vidutinį lygį? Jei norime kažko pasiekti gi negalima lygiuotis į vidutinį lgmenį ar žemnesnį, kaip ir kokiu greičiu tada judėtume į priekį?
Kitas dalykas ir problemos, kai vieniems reikia mokėti, o kiti atliedžiami. Iš principo toks modelis skaido studentus, naikina ryšius tarp jų, nebent tai būtų protingai padaryta. Ne taip kaip buvo, jog po kiekvieno semestro įvyksta rotacija ir kiekvieną semestrą studentai sėdi kaip ant adatų (yra ko, nes mokėti pilną kaina, priklausomai nuo specialybės yra ne tiek jau mažai, pvz. mano ekonomikos studijos per semestrą kainavos 1812 lt. Padauginkit iš dviejų ir bus virš 3600 lt per metus, o studijuoti tenka keturis)
Motyvacija geriau studijuoti žinoma atsiranda, bet taip pat atsiranda labai didelė motyvacija sukčiauti, apgaudinėti, nusirašinėti, pulti maldauti ar net apsiverkti prie dėstytojo. Gal ne per geriausi dalykai skatinami?
Na, aš pasisakyčiau gal net kiek griežtokai Tokia nuomonė, kai, kalbant apie studentų motyvaciją, akcentuojamas mokestis, netgi įžeidžia studentą. Būtent tą sąmoningą studentą, kuris pagal savo polinkius ir interesus, ateities planus renkasi studijas. Paprastų paprasčiausiai jam įdomu studijuoti. Aristotelis kadaise rašė, jog visi žmonės iš prigimties trokšta žinoti, pažinti. O štai atsiranda dabar sakančių, kad studentas nesimokys, kol jo nepaskatinsim finansiniu botagėliu...
Aišku, Lietuvoj tokią nuomonę skatina dabartinė padėtis, juk nemaža dalis iš tiesų nenori rimtai studijuoti, o stoja, kaip nuolat kartojama ir kartojama, vien dėl diplomo. Nes atseit be aukštojo mokslo diplomo pilietis - mažai vertas. Štai Lietuvoj aukštosiose mokyklose pagal oficialią statistiką, berods, 4 kartus daugiau studentų nei profesinėse. Ir (dabar, deja, dažnai tik vadinamąjį) universitetinį išsilavinimą gauti daug populiariau nei aukštąjį neuniversitetinį, t.y. kolegijoj. Nors vėliau, kai absolventui ateina laikas ieškotis darbo, daugelis nueina dirbti būtent į tuos sektorius, kuriems darbuotojus ir specialistus ruošia (turėtų ruošti) profesinės mokyklos ir kolegijos! Tad kokia prasmė buvo studijuoti universitetinėj įstaigoj? Juk universitetai tikrąja to žodžio prasme turėtų ruošti patį visuomenės mokslo, kultūros, politikos elitą; tikrasis universitetas nėra masinis. Tai mokslinių tyrimų ir būsimų mokslinių tyrėjų ruošimo vieta.
Žinoma, čia dar nuo sovietmečio likęs tas įsitikinimas, stereotipas, kad „profkė“, mokymasis joje neva yra kažkas negarbinga. Nors dirbti tuos darbus, kuriems ruošia profesinė mokykla, - jokių problemų, tuo labiau, kad ir atlyginimai ten ne mažiausi. Ir tarsi būtų garbingiau imituoti aukštąsias studijas ir turėti menkavertį diplomą...
Dar aukštąsias studijas rinktis turbūt verčia ne tik sovietinių laikų stereotipas (paveikęs, beje ir darbdavius, kurie aukštojo diplomo reikalavo, dabar jau mažiau gal, net ir, taip sakant, iš šlavėjo), bet ir baimė prarasti laiką. Štai kitose šalyse žmogus gali save išbandyti profesinio rengimo sektoriuj, bet vėliau tęsti studijas koledže/kolegijoj, po to, jei nori ir sugeba, baigti jas jau universitete. Ir visam tam jis sugaišta apie penkerius metus. Tuo tarpu Lietuvoje tokia perėjimo sistema... Na, išvis nelabai yra ką apie ją pasakyti... Ją sukurti ir būtų viena iš tikros ir vaisingos reformos užduočių. Bet kaip tai bus konkrečiai padaryta, iš ministerijos ar kitų reformos kalvių nelabai girdėti.
Tad tai ir norėjau pasakyti, kad reikia pertvarkyti visą povidurinį švietimą, lavinimą, kad būtų normalūs studentų skaičiai kiekvienam sektoriui. Tada ir motyvacija bus, išlįs kaip yla iš maišo.
Ir apskritai nenorėčiau sutikti, kad Lietuvoj jaunimas nemotyvuotas. Kiek yra stojančiųjų! Pavyzdžiui, Britanijoje vis populiariau mesti mokslus sulaukus šešiolikos ir ieškotis darbo. Ten tai laikoma, jei neklystu, vis didėjančia problema. Lietuvos jaunimas neskuba mesti mokslų ir povidurinis lavinimas čia labai populiarus. Bėda ta, kad jie patenka į tokią sistemą, kuri visai nepritaikyta nei prie darbo rinkos, nei prie gerų darbininkų, nei prie gerų moksliningų rengimo. Ta maišalynė kaip tik ir mažina motyvaciją. Ir pinigais šitų žaizdų neuždengsi.
Be to, parengus aiškią, skaidrią bei konkrečią koncepciją, kaip pertvarkyti visą povidurinį švietimą, būtų galima nustatyti ir daug geriau pagrįsti sumas, kurių reikia, kad reformuota sistema sklandžiai veiktų. Kad tiek visų sektorių lavinimas veiktų, tiek aukščiausio lygio moksliniai tyrimai vyktų.
Dabar kai kas mano, kad jei pagąsdinsi šešetukininką, penketukininką finansinėm netektim, tai jis iškart ims uoliai artėti prie genijaus... O visa kita išsispręs atseit savaime...Na, man tai juokinga
Panašu, kad valstybei lengviausia bausti tuos, kurie turi mažiausiai galios, kurie vis tiek, betkokia kaina sieks universitetinio diplomo, skolinsis pinigus iš banko. (asmeniškai, kol kas nemačiau nei vieno, kuris pasakytų "nemokėsiu" ). Kai tuo tarpu yra daug kitų problemų: didelis universitetų skaičius, prastas kolegijų įvaizdis(na jei žmogus renkasi krikščioniškąją pedagogiką vien todėl, kad ji dėstoma universitete, nors pats supranta, kad tai ne jam...). Taigi universitetams belieka tik toliau didinti specialybių skaičių(gal iki kokios klaviatūros valymo pedagogikos) ir imti už tai pinigus įveliant dar ir bankus(tai kiek iš to čia pasipelnys išskyrus studentą?).
Siūlau radikaliai griaut mitus apie nevykėliškumą tų, kurie mokosi kolegijose, arba profesinėse mokyklose.
Kodėl dabar visi „mokosi“ tik dėl diplomo, o į tuos kurie siekia žinių žiūrima kreivai? Pagal konstitucija kokia teisė mums priklauso - namokamai gauti diplomą ar nemokamai mokytis? Man kuo toliau tuo labiau atrodo, kad mes judame link universiteto - „diplomų parduotuvės“, o ne „žinių šventyklos“ įvaizdžio...
Tokia nuomonė, kai, kalbant apie studentų motyvaciją, akcentuojamas mokestis, netgi įžeidžia studentą. Būtent tą sąmoningą studentą, kuris pagal savo polinkius ir interesus, ateities planus renkasi studijas. Paprastų paprasčiausiai jam įdomu studijuoti. Aristotelis kadaise rašė, jog visi žmonės iš prigimties trokšta žinoti, pažinti. O štai atsiranda dabar sakančių, kad studentas nesimokys, kol jo nepaskatinsim finansiniu botagėliu...
