Manau studijų problemą reikia spręsti iš pagrindų, pagal tokią logiką:
1) pernelyg padidėjęs studentų kiekis (pvz tam tikrose VU studijų programose per 10metų studentų padaugėjo virš 10 kartų!)
2) dėl per didelio studentų kiekio per didelis krūvis tenka dėstytojams (kurių yra labai ribotas kiekis, priežastis panagrinėsiu kitoje temoje), dėl to krenta studijų kokybė.
3) studentų kiekis yra padidėjęs dėl to kad "studijuoti" gali bet kas, netgi ir lygiagrečiai dirbantys, tai visai natūralu kad dauglis dirbančių bando savo sėkmę tuo pačiu metu gauti ir diplomą (nesvarbu kad darbas trukdo kokybiškoms studijoms).
Sprendimas:
Palikti mokslą nemokamu (ir netgi mokėti stipendijas geriems studentams), tačiau įvesti apribojimus dirbti ir studijuoti tuo pačiu metu, pvz. studentams leisti dirbti tik 15-16val per savaitę (t.y. dvi darbo dienos per savaitę), tuo tarpu likusios penkios savaitės dienos turi būti studijoms. Įgyvendinti tokį sprendimą ir sukontroliuoti studijų ir darbo valandas esamomis sąlygomis nėra sunku, vienintelė problema gali būti kad studentai pradės dirbti "neoficialiai" ir/ar su vokeliais, tačiau tokių atvejų jau beveik nepasitaiko, o jeigu iškiltų, studentai yra būtent tą visuomenės dalis kuri sugeba ir gali netoleruoti (t.y. vokeliai išlys į viešumą ir įmonė turės didelių problemų, o jaunoji darbo jėga yra visada perspektyvi ir turės alternatyvų).
Tai yra Daniškas studijų modelis ir jis veikia labai puikiai, aukštasis mokslas yra nemokamas, geri studentai gauna apie 1/2MGL stipendijas (MGL Danijoje yra 5000DKK/mėn=2500LTL/mėn, tuo tarpu studentiško kambario nuoma yra apie 2000DKK/mėn=1000LTL/mėn, o maisto ir rūbų kainos panašios kaip ir Lietuvoje). Rezultatas: studentai nesiveržia į universitetus, vidutinis jaunuolis mieliau po mokyklos dar padirba, sukaupia santaupų, pakeliauja po pasaulį ir pan., po to keliasi kvalifikaciją mokslo įstaigoje, tada padirba, vėl keletui metų grįžta į universitetą, baigia magistrą ir t.t.. Studijų metu studentai turi pasirinkimą įsidarbinti pas profesorių (ir dirbti su mokslu susijusį darbą) ar kokį kitą perdaug neįveliantį darbą, arba tiesiog pasiimti paskolą sau išgyvenimui (t.y. tiek kiek pačiam reikia, o ne kiek universitetas reikalauja).
Be to dėstytojai yra suinteresuoti tiesiogiai pritraukti kuo daugiau studentų (netgi iš užsienio) ir gerinti kokybę (konkuruojant su kitais universitetais), nes valstybė finansuoja universitetus tiesiogiai/tiesiškai pagal studentų skaičių (nesvarbu kokių studentų, netgi iš užsienio).
Pritariu, pirmiem trim punktam. Mano nuomone Danijos modelis Lietuvoje tikrai gali būti įgyendinamas, tereikia valios ryžtis daryti "tuos pirmus tris punktus" ir dar gal kokia dešimtį punktelių. Visam tam reikia politinės valios. Šitas režimas tokios valios neturi ir neneori turėti. Tiesa, nepritariu, kad kažkaip įstatymiškai reikia riboti galimybę dirbti ir mokytis vienu metu (dar reikėtų pagalvoti ar tai nesikerta su teise). Bet tam, kad būtų užtikrinta "mokslinė aplinka" arba kitaip tariant, kad kritinė masė besimokančiųjų iš tiesų mokintųsi ir norėtų studijuoti, tereikia paprasto dalyko: mesti lauk už blogą mokymąsi ir tiek.
Manau labai svarbu įvesti motivacinį laišką arba stojamąjį egzaminą. Tik kyla klausimas kas juos skaitys/ruoš? Manau jei dėstytojai būtų suinteresuoti protingaisiais studentais, katedros kuruojančios savo studijų programas galėtų tai ruošti. Nes dabar mokyklos baigiamieji egzaminai atspindi itin nedaug ar studentui bus įdomu(taigi kaip studijų programą įvykdys) ar ne. Ir iš vis mes kaip skaičiukai - kokie skaičiai atestate, kiek priimti planuojama, kiek įstojo(daugiau nei planuojama), kiek baigė, koks uždarbis ir t.t. Kur čia motivacija, žinių troškimas?
Iš patirties galiu sakyti(labai atidžiai rinkausi kur stoti), kad visi Lietuvos universitetai vykdo "propagandą" - randa įvairiausių priežasčių iškelti save ir sumenkinti kitus. Ir taip tarp visų (net VU su Juodkos pasakėle "seniausias, geriausias, giliausios tradicijos ir t.t." priešaky). Taip pat mokykloje ir pasenusi visuomenės nuomonė klaidina abiturientus ir pačius padaro jos propaguotojais. Kiek mokinių vaikšto pas korepetitorius bijodami egzaminų užuot išmokę pasitikėti savo protu, žiniomis ir galų gale savimi. Daug atvejų, kad stojama renkantis tik pagal studijų programos pavadinimą, o ne pagal pačią visą studijų programą. Galų gale programose pvz., VU nepateikia informacijos(aprašų) apie kekvieną dėstomą dalyką - parašytas pats gražiausias pavadinimas ir tiek. Nuo visuomenės nuomonės priklauso daugelio stojančiųjų apsisprendimas, nors teoriškai stojantys į tokią įstaigą kaip universitetas turėtų jau mokėti bent kiek įžvelgti ir kritikuoti visuomenės nuomones(prietarus) :) To nereiktų pamiršti vykdant AM reformą.
O dėl laisvų metų po mokyklos. Turiu daug pažįstamų, kurie norėtų juos pasiimti ir aš pats to norėjau. Bet vaikinams jau rugsėjį ateina šaukimai iš karo prievolės. Yra net atvejų kai žmogus įstoja į universiteto programą kur balai labai maži (kai kur netgi gauna stipendiją!), tačiau paskaitų nelanko ir užsiminėja savais reikalais. Ir tai daroma, kad būtų išvengta karo prievolės.
