1) dėstytojo atlyginimas yra pasityčiojimas lyginant su jo kvalifikacija, tiktai altruistai sutinka taip dirbti (tokių beveik neliko), dar kiti (pasenę su pasenusiomis žiniomis) tiesiog neturi kur kitur dėtis ir daro viską (pvz. palaiko politiškai) kad rektoriai jų neišmestų.
2) visiškai niekas nedaroma tam kad būtų pritraukiami mokslininkai iš užsienio. netgi vietiniams dėstytojams nėra sudaromos normalios sąlygos (žr. pirmą punktą). Protų "grąžinimo" programos yra tik pinigų plovimas, kuris realiai nieko neišsprendžia (sugrįžęs lietuvis mokslininkas paskaito paskaitą ir tik eilinį kartą įsitikina, kad nėra čia kur ir ko grįžti).
3) susirinkusi/likusi "diedovščyna" visai nesuinteresuoti normaliai dirbti ir pritraukti užsienio protus ar net išlaikyti vietinius, nes jie tik didina jiems konkurenciją ir dėl to jie gali prarasti darbą (faktas: tam kad įsidarbinti universitete reikia daktaro laipsnio, tuo tarpu užsienyje tarptautinio lygio daktaro laipsniai nėra pripažįstami Lietuvoje, mokslininkas turi praktiškai dar kartą apsiginti disertaciją prieš mokslo tarybą, kuri visais įmanomais būdais vilkina "daktaro laipsnio legalizavimo" procesą, nes bijo prarasti darbą dėl papildomos konkurencijos).
4) valstybė skiria daug pinigų universitetams, taip pat nemažai pinigų pritraukiama iš projektų, tačiau visus tuos pinigus valdo (pro)rektoriai (nesvarbu kad pinigai buvo skirti konkrečiam projektui, ar netgi konkretaus mokslininko veiklai remti), kurie sudaro biurokratines kliūtis tuos pinigus panaudoti skaidriai ir pagal paskirtį (pvz. VU norint pasikviesti mokslininką iš užsienio savaitės bendradarbiavimui ir seminarams, reikia pradėti tvarkyti popierius bent jau prieš pusę metų, tuo tarpu po metų projektas jau būna tiesiog pasibaigęs, tai kada gi belieka vykdyti patį projektą? per pusę metų atlikti metų trukmės projektą?). taigi galiausiai moksliniams tyrimams skirti pinigai nusėda biurokratų kišenėse, o prorektorių pajamos skandalingo dydžio.
