Kol akademinė ir verslo nomenklatūra plauna paskutines reformistines užuominas iš Švietimo ir mokslo ministerijos parengto Mokslo ir studijų įstatymo projekto, Liberalų sąjūdis ir konservatoriai kovo 18 d. užregistravo savo įstatymo projektą.

Jame išdėstytas verslo planas UAB „Aukštasis mokslas Lietuva“: valstybinės aukštosios mokyklos pačios nusistatys studijų kainas, priimamų studentų skaičių, o didžioji studentų dalis mokės už studijas.

Dėl artėjančių Seimo rinkimų ministerijos rengtas ir nomenklatūros išplautas projektas yra pasmerktas amžinai dulkėti stalčiuje. Siekdami išvengti panašaus likimo, liberalsąjūdiečiai ir konservatoriai, pasitelkę dar kelių partijų atstovus bei Lietuvos Prezidentą, iš Konstitucinio Teismo (KT) pernai rudenį paprašė garantijų savo UAB.

KT kelis mėnesius nepastebimai dirbo ir iškart po UAB projekto registracijos Seime pakeitė Lietuvos Respublikos Konstituciją – kovo 20 d. paskelbė, kad nuo šiol gerai besimokantiems piliečiams nelaiduojamas nemokamas išsilavinimas valstybinėse aukštosiose mokyklose. KT sprendimai yra galutiniai, neskundžiami ir vykdomi iškart. Pataisius smulkmenas, Seimo nariai turės skubiai paspausti mygtukus už UAB, tiksliai atitinkantį naująją Lietuvos Konstituciją.

Privatizuota Konstitucija

E. Kūrio pirmininkaujamas KT jau seniai iš Lietuvos piliečių atėmė ir privatizavo Lietuvos Konstituciją. Aptariamu atveju poną E. Kūrį galima suprasti – po kovo 20 d. grįžta į universitetą ir reikia užsitikrinti, kad pajamos iš dėstytojavimo būtų ne mažesnės nei iš pirmininkavimo KT. Panašiais tikslais ponas E. Kūris ne pirmą kartą patvarko Konstituciją. Perkėlęs Konstitucinį Teismą iš Konstitucijos aštunto skirsnio į devintąjį ir tokiu būdu padaręs Konstitucinį Teismą viešpataujančiu Lietuvos teismų sistemoje, jis nustatė, kad KT nario atlyginimas turi būti trečdaliu didesnis nei Aukščiausiojo teismo teisėjo.

Autonomija „über alles”

Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“ KT, kurio tik vienas narys nedėsto universitetuose, teikia absoliučią pirmenybę prieš visas kitas Konstitucijos nuostatas. Visoms kitoms, su aukštuoju mokslu susijusioms Konstitucijos nuostatoms skiriama tiek turinio, kiek jis neprieštarauja aukštosios mokyklos autonomijos sampratai pagal KT.

Su tokia samprata ypač nesiderino Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalis: „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“. Nuo šiol tokios problemos nebėra. Tankiu filtru nufiltravus keliasdešimt KT 2008 m. kovo 20 d. nutarimo puslapių, lieka toks dabartinis Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies turinys:

„Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Ne visiems gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“.

Ką reiškia antrasis sakinys? Mažiau tankiu filtru dar kartą nufiltravę nutarimą, gauname vienareikšmį atsakymą: „Nemokamas mokslas laiduojamas tik gerai besimokantiems piliečiams, patekusiems į vietas, kurių iš anksto paskelbtas skaičius atitinka nustatytą valstybės įsipareigojimą finansuoti tam tikro kiekio specialistų rengimą. Nemokamas mokslas nėra laiduojamas gerai besimokantiems piliečiams priimtiems studijuoti valstybinėse aukštosiose mokyklose savo lėšomis. Piliečių, priimamų studijuoti savo lėšomis, skaičių ir jų mokamų studijų kainas nusistato aukštosios mokyklos“.

Aukštojo mokslo prieinamumas pagal Lietuvos KT

Ilgame KT nutarimo tekste nėra net užuominos, kad pagal naująją Konstituciją Lietuvos valstybinėse aukštosiose mokyklose aukštasis mokslas nėra vienodai prieinamas. Gerai besimokantis pilietis, nepatękęs į valstybės finansuojamą vietą, daug energijos ir laiko turės skirti ne studijoms, bet užsidirbti lėšų studijoms. Tokiam piliečiui aukštasis mokslas yra mažiau prieinamas nei nemokantiems už studijas.

Iš tikrųjų vienodo prieinamumo principas turi galioti ne tik priėmimo, bet ir visų studijų metu. Siūloma skolintis iš bankų. Tačiau kodėl pilietis turėtų ilgiems metams užsinerti bankų kilpą ant kaklo, jei mokosi ne blogiau už kolegą, nemokantį už studijas. Geriau dirbti, užsidirbti, mokytis šiek tiek blogiau ir neturėti skolų bankams. Esant tokioms aplinkybėms, dalis piliečių, turinčių tinkamų gebėjimų, bet neturinčių lėšų, iš viso atsisakys studijų aukštojoje mokykloje. Jų vietas užims menkesnių gebėjimų, bet pinigingi piliečiai.

Studijų prieinamumą valstybinėje aukštojoje mokykloje lems ne tik gebėjimai, bet ir piniginės storis. Ir ankstesnėje Konstitucijoje nebuvo griežto imperatyvo, kad aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas. Tačiau KT ignoravo Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, prie kurios Lietuva prisijungė 1991 m., kurios Lietuvai privalu laikytis ir kurios 26 straipsnyje pasakyta: „aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus“.

Autonomijos samprata Lietuvos KT ir šiuolaikinėje teisės teorijoje

KT universiteto autonomiją grindžia išimtinai istorine tradicija. Aiškindamas universiteto autonomijos klausimus, KT istorinę tradiciją naudoja kaip precedentą. Tačiau autonomijos kaip istorinės tradicijos samprata teisiniu požiūriu yra tuščia. Ji, pavyzdžiui, neturi kriterijų autonomijos laipsniui pagrįsti. Matant, kokių tikslų yra siekiama KT nutarimu, galima teigti, kad KT sąmoningai pasirinko tokią autonomijos sampratą. Tai leido jam visiškai laisvai traktuoti atskirus autonomijos aspektus ir, jei reikia, ją absoliutinti.

Solidžiuose teisės darbuose pabrėžiama, kad autonomija negali būti grindžiama istorine tradicija, ji negali būti tapatinama su teisinėje praktikoje naudojama precedento sąvoka. Priešingu atveju būtų, pavyzdžiui, įmanoma įteisinti kanibalizmą. Buvo ir tokia istorinė tradicija.

Vakarų šalyse aukštojo mokslo institucijos autonomija grindžiama bendra nuostata, kad mokslo ir studijų sistemos valdymo efektyvumo būtina sąlyga yra subsidiarumas. Pagal jį centrinei valdžiai paliekamos tik tokios valdymo funkcijos, kurios negali būti efektyviai vykdomos labiau betarpiškame lygmenyje ar tiesiog pačioje centrinės valdžios reguliavimo sferoje esančioje aukštojo mokslo institucijoje. Tai reiškia, kad šioms institucijoms centrinė valdžia perduoda dalį savo valdymo funkcijų. Pastaroji ir apibrėžia autonomijos laipsnį, kuris įvairiose šalyse labai skiriasi.

Nustačius, kad institucijos vidinio valdymo struktūra nėra efektyvi priimant tam tikro tipo sprendimus, jų priėmimo teisė nėra perduodama institucijai. Pavyzdžiui, Vokietijoje universitetai turi autonomiją, kurioje jie iš savo personalo tarpo išsirenka vadovus. Taip yra ir Lietuvoje. Tačiau Vokietijoje suprantama, kad tokia savivalda veda į uždarumą. Uždara struktūra atsigamina tik atsikartodama, ji negali atsinaujinti. Nesant atsinaujinimo, galimas tik išsigimimas. Dėl to Vokietijos valstybiniai universitetai neturi teisės patys pasirinkti profesūrą.

Ministerijos sudaryta komisija nuodugniai analizuoja kandidatūras ir atrenka universitetui tinkamiausią pretendentą. Iš Lietuvos KT autonomijos sampratos akivaizdu, kad Lietuvoje tokia praktika būtų nedelsiant paskelbta antikonstitucine. Yra gausybė pavyzdžių, kurie Lietuvoje būtų paskelbti antikonstituciniais, nors Vakarų šalių universitetuose jie puikiai dera su subsidiarumu grindžiama autonomijos samprata.

KT nutarimuose absoliutinama autonomija visiškai užgožia akademinę laisvę. Vakarų šalių teisėje priešingai - akademinė laisvė yra suprantama kaip aukštojo mokslo svarbiausias veiksnys nepriklausomai nuo to, ar institucija turi finansinę ir institucinę autonomiją ar ne. Be to, netinkamai sudaryta ir administruojama autonomija gali būti panaudota mažinant universiteto narių akademinę laisvę.

Vytautas Daujotis
2008 kovo mėn. 27 d.
delfi.lt